Neinvazinė terapija

Kosmetologijoje taikoma neinvazinė terapija yra neabejotina pastarųjų metų kosmetologijos tendencija. Tačiau pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kokia šios sąvokos reikšmė. Žodyne nurodyta, kad žodis „neinvazinis“ reiškia, jog odos vientisumas nė kiek nebuvo pažeistas. Medicinos terminų žodyne nurodyta, kad „terminas naudojamas apibūdinant tokius tyrimo arba gydymo metodus, kurių metu oda neveikiama nei adatomis, nei įvairiais chirurginiais instrumentais.“ Būtent tokia reikšme minėta sąvoka ir vartojama visose medicinos srityse, išskyrus... na, žinoma, estetinę mediciną.

Keli pavyzdžiai, kuriuos pavyko rasti paieškojus atviruose interneto šaltiniuose: „Šiandien kosmetologijoje naudojamos kelios neinvazinės raukšlių koregavimo metodikos: odos šlifavimas, gilus cheminis šveitimas, stangrinimas siūlais ir įvairūs mezoterpijos metodai.“

„Neinvaziniai metodai. Per paskutinįjį dešimtmetį chirurgų bendruomenė pastebėjo, kad sparčiai auga nechirurginių kosmetinių procedūrų populiarumas. Populiariausios – botulino toksino injekcijos.“ Tokių pavyzdžių – gausybė. Susidaro įspūdis, kad didžioji dauguma praktikuojančių gydytojų terminą „neinvazinis“ naudoja žodžio „nechirurginis“ reikšme ir visiškai nepaiso jo tikrosios prasmės. Kodėl yra būtent taip? Be abejo, todėl, kad bet kokiam specialistui aišku, jog žodis „neinvazinis“ skamba patraukliai ir sumažina paciento baimę prieš būsimą intervenciją. „Neinvazinė“ procedūra leidžia manyti, kad komplikacijų rizika bus mažesnė, reabilitacijos laikotarpis – labai trumpas ir netgi tai, kad atsigavimo laikotarpis visiškai nebūtinas.

Reikėtų pabrėžti, kad tie metodai, kurie teisingai vadinami neinvaziniais, neretai lieka šį terminą uzurpavusių „nechirurginių“ ir „nedidelės apimties invazinių“ metodų šešėlyje. Iš tiesų neinvaziniais metodais galima laikyti neabliatyvinį poveikį odai įvairiomis procedūromis, kurioms atlikti pasitelkiama aparatūra (neabliatyvinis IPL, neabliatyvinis poveikis lazeriu, radijo bangų terapija ir kt.). Be to, neabejotinai neinvazinio poveikio metodams buvo ir tebėra priskiriama įvairių rūšių vietiškai taikoma terapija, kuri atliekama naudojant išviršines priemones. Jei metodas, kuriam taikyti pasitelkiama aparatūra, santykinai yra suprantamas, o jo poveikis odai ir poodiniams sluoksniams – aiškus ir nustatytas, tai vietinio pobūdžio aplikacijų naudojant įvairius preparatus taikymas vis dar kelia gausybę klausimų. Nemaža dalis praktikuojančių specialistų skeptiškai žiūri į išviršinių priemonių naudojimą, nes mano, kad jų poveikis odai būna nereikšmingas. Gydytojai, taikantys injekcinius metodus (t. y. praktiškai visi specialistai, dirbantys estetinės medicinos srityje), dažnai paprasčiausiai nekreipia dėmesio į naujausių tyrimų, atliktų vietiškai taikomų terapijos priemonių srityje, rezultatus ir odos priežiūrai rekomenduoja „kokį nors drėkinamąjį kremą“, o blogiausiu atveju apsiriboja tuo, kad skiria priemones, kurių sudėtyje yra retinolio ir jo derivatų, arba hidroksilines rūgštis. Gydytojų skepsį galima suprasti ir paaiškinti. Be to, taikant terapiją vietiškai, sudėtingiausias uždavinys yra pasiekti injekciniams metodams būdingą objektyviausią ir vizualiai matomą poveikį. Faktiškai svarbiausią terapijos vietiškai taikomomis išviršinėmis priemonėmis problemą suformuluoti labai lengva: kaip pasiekti, kad sudedamosios dalys patektų būtent į tikslinę sritį?

Tikslinės sritys neinvazinėje terapijoje vietiškai taikomomis priemonėmis yra tokios:

  • stratum corneum (raginis sluoksnis);
  • epidermis;
  • derma;
  • riebalinis audinys;
  • mimikos raumenys.

Poveikis raginiam sluoksniui yra būtina bet kokios terapijos dalis. Korneoterapija pirmiausia reiškia galimybę atkurti apsaugines odos savybes. Ši priemonė bus tinkama įvairiais atvejais – kai pacientas skundžiasi sausa oda ir diskomfortu, kai yra matomi odos senėjimo požymiai, kai sutrikusi pigmentacija, kai oda ypatingai jautri, o taip pat rengiant odą nedidelės apimties invazinėms, nechirurginėms ar chirurginėms intervencijoms arba reabilitacijai po tokių intervencijų, nes jos visos raginį sluoksnį paveikia neigiamai. Minėtais atvejais būtinas ir poveikis epidermiui. Nepaisant stereotipų, efektas, atsirandantis terapiškai veikiant epidermį, irgi gali būti aiškiai išreikštas bei objektyvus. Įdomu tai, kad dėl netiesioginio poveikio ir neuroimuninio ryšio, kuris yra tarp minėtų odos struktūrų, pakitimai neretai pasireiškia dermos lygmeniu. Daugeliu atvejų pakanka paveikti paviršines odos struktūras. Jautrumo ir jaudrumo sumažinimas, viršutinių sluoksnių prisotinimas drėgme, TEWL (transepiderminio drėgmės praradimo) sumažinimas, o svarbiausia – laisvųjų radikalų aktyvumo nuslopinimas atkuria giluminių sluoksnių gebėjimą sintezuoti struktūrinius elementus ir sumažina metaloproteinazės aktyvumą. Poveikis giluminiams odos sluoksniams – dermai, mimikos raumenims ir riebaliniam sluoksniui – reiškia, kad aktyviosios medžiagos iš tikrųjų prasiskverbė į minėtas odos struktūras ir atitinkamai padidino savo gebėjimą įveikti apsauginį barjerą.

Tokie procesai neįmanomi naudojant didžiąją dalį kosmetologijoje taikomų medžiagų, nes tokių medžiagų molekulės yra per didelio dydžio. Pavyzdžiui, neįmanoma pasiekti, kad į giluminius odos sluoksnius patektų natūralios formos hialuroninė rūgštis, kolagenas, daugelis augalinių ekstraktų ir netgi dauguma aktyviųjų vitamino C formų. Sudedamosios dalies gebėjimas įveikti apsauginį barjerą pagrįstas 500 daltonų taisykle, kuri išvesta atlikus daugybę tyrimų. Ši taisyklė reiškia, kad vietiškai atlikus medžiagos aplikaciją ant odos, į odą prasiskverbia bet kokia medžiaga, kurios molekulinis svoris yra mažesnis nei 500 daltonų. Netaikant papildomų metodų, jokia didesnio molekulinio svorio medžiaga į odą prasiskverbti negali. Faktiškai tik nedaugelis sudedamųjų dalių, kurios naudojamos šiuolaikinėse kosmetikos priemonėse, gali nekliudomai patekti į odą. Tai glikolio rūgštis (molekulinis svoris 76 daltonai), niacinamidas (137 daltonai), retinolis (287 daltonai), tokoferolis (430 daltonų) ir kofeinas (194 daltonai). Kelių rūšių peptidų molekulinis svoris irgi yra mažesnis nei 500 daltonų. Patekti į odą sugeba kai kurios askorbininės rūgšties formos, tačiau kitų molekulinis svoris tam yra per didelis.

Būdai padidinti odos pralaidumą

Odos pralaidumą galima padidinti įvairiais būdais – panaudojant tokias priemones ir metodikas, kurios leidžia sumažinti raginio sluoksnio storį ir laikinai suardo apsauginį sluoksnį. Tokioms priemonėms priskiriamos įvairios odos šlifavimo rūšys ir odos šveitimai cheminiu būdu. Tačiau yra ir neigiama tokių priemonių pusė: atlikus procedūras, oda tampa jautresnė ir labiau sudirgusi, ji išsausėja ir blogiau aprūpinama vandeniu. Dėl trauminio poveikio oda gali tapti jautresnė šviesai, todėl pastebimai didėja rizika, kad taikant terapiją, išsivystys pigmentacijos sutrikimai. Naudojant įvairias sudedamųjų dalių pernešimo į giluminius odos sluoksnius sistemas – liposomas, nanosomas, niosomas, mikrokempinėles, dendrimerus – oda traumuojama mažiau. Šiandien daugelis gamintojų tokias pernešimo sistemas naudoja savo kosmetikos priemonėse, todėl galima pasiekti labiau pastebimų rezultatų. Kalbant apie profesionalų taikomas odos poveikio procedūras, yra dar vienas (ir turbūt pats perspektyviausias) metodas – stimuliatorių taikymas. Stimuliatoriai sustiprina aktyviųjų sudedamųjų dalių skverbimąsi į odą. Tokios rūšies medžiagos pavyzdžiu gali būti metilnikotinatas, t. y. viena iš vitamino B3 formų (niacinas). Kaip standartinis stimuliatorius metilnikotinatas naudojamas atliekant įvairiausius tyrimus, kuriais siekiama nustatyti medžiagų prasiskverbimo į odą galimybes. Jo poveikis atsiranda dėl nikotino sukeltos vazodilatacijos. Išplėtus odos papiliarinio sluoksnio mikrokapiliarinę vagą, pakinta odos skvarbumas ir atsiranda galimybė įvesti medžiagas, kurių molekulinis svoris didesnis nei 500 daltonų. Būtent šis metodas labai patogus įvedant medžiagas, kurių sudėtyje yra peptidų. Niacinas leidžia jiems lengviau prasiskverbti į giluminius odos sluoksnius, todėl jį galima naudoti tiek įvedant sudedamąsias dalis į papiliarinį bei retikuliarinį odos sluoksnį, tiek ir išgaunant riebalų atskyrimo efektą poodinės ląstelienos lygmeniu, arba atliekant dalinę mimikos raumenų denervaciją. Reikia pažymėti, kad vitaminas B3 (niacinas) nėra visiškai neutrali medžiaga, kuri tik sustiprina kitų sudedamųjų dalių prasiskverbimą (šiuo atveju tai yra gerai). Jei niacinas naudojamas kaip stimuliatorius, tuo pačiu metu galima gauti tokius pasitvirtinusius efektus:

  • pagerinti mikrocirkuliaciją aplikacijos srityje;
  • padidinti kolageno sintezę dermoje;
  • sumažinti TEWL;
  • sumažinti aknės požymius.

Taigi, naudojant vitaminą B3 kaip stimuliatorių, užtikrinamas atskiras kosmetinis efektas, kurį, panaudojus kryptinio poveikio sudedamąsias dalis (o jos savaime būna per didelio molekulinio svorio, kad būtų galima atskirai įvesti į odą), galima sustiprinti arba nukreipti į konkretų tikslą. Kaip pavyzdį panagrinėsime peptidų, kurie yra raumens susitraukimo reaguojant į nervinį impulsą moduliatoriai, taikymą kartu su nikotino sukelta vazodilatacija. Peptidų, kurie užtikrina cheminę denervaciją, veikimas yra gerai žinomas ir plačiai aprašytas. Acetilheksapeptidas-8 ir dar vienas baltymas rungiasi dėl vietos SNARE komplekse, todėl acetilcholino išlaisvinama mažiau, dėl ko atitinkamai raumenys susitraukinėja nebe taip aktyviai, taigi, raukšlių gylis sumažėja. Leufazilis arba pentapeptidas-18 blokuoja enkefalino receptorius, todėl kalcio kanalai užsidaro, o išlaisvintam acetilcholinui kliudoma patekti per sinaptinį plyšį. Dar vienas peptidas – „SynAke“ arba dipeptidas diaminobutiroilo-benzilamid-diacetatas, posinaptinę membraną veikia kaip acetilcholino receptorių antagonistas, todėl į pasiųstą nervinį impulsą raumuo nereaguoja ir nesusitraukia.

Pačių peptidų molekulinis svoris yra gana didelis: acetilheksapeptido-8 – 888 daltonai, pentapeptido-18 – 569 daltonai. Išimtis – „SynAke“ peptidas, kuris priskiriamas lengvai į odą prasiskverbiantiems peptidams (molekulinis svoris – tik 146 daltonai, t. y. tik šiek tiek didesnis nei niacinamido). Tačiau prasiskverbti į giluminius odos sluoksnius jiems gali padėti niacinas. Taikant išviršinę peptidų – raumenų susitraukimo blokuotojų – aplikaciją vietiškai, svarbiausia yra tai, kad juos reikia taikyti tose vietose, kurios sąlygoja paciento mimikos raukšlių formavimąsi. Būtent taške, kuriame galinė mimikos raumens skaidulos dalis susijungia su oda, raumenį galima paveikti denervaciją sukeliančiais peptidais. Tuo atveju, jei priemonė įvedama nenustačius tikslios vietos, efekto gali ir nebūti, nes gali atsitikti, kad peptidai paprasčiausiai nepateks į raumenį. Nustatant vietą, kurioje raumenys prisitvirtinę prie odos, verta prisiminti mokyklinę matematikos programą: trumpiausias atstumas tarp dviejų taškų yra tiesė. Šiuo atveju tiesė bus klostė, lankstas arba raukšlė, jungianti du artimiausius taškus, kuriuose prisitvirtinę raumenys. Todėl rekomenduojama medžiagas įvedinėti su aplikatoriumi (galima taikyti tokį pat būdą, kaip ir TCA odos šveitimo atveju), orientuojantis į raukšles ir linijas. Objektyvūs pirminio efekto buvimo požymiai – lengvas odos tirpulys toje vietoje, kurioje buvo uždėtos medžiagos, ir vizualiai pastebimas paveiktosios srities atsipalaidavimas. Paciento pojūčiai gali būti neįprasti: jis gali jausti lengvą anestezija apdorojamoje srityje, šaltį ar nedidelį išsiplėtimą. Vėliau pojūtis, kad oda atsipalaidavo ir raukšlių ryškumas sumažėjo, paprastai didėja. Būtina nepamiršti, kad peptidų poveikis yra kumuliacinis, t. y. svarbu toliau kasdien kelias savaites naudoti priemones, kurių sudėtyje yra denervaciniu poveikiu pasižyminčių peptidų. Daugumos peptidų efektyvumo tyrimų rezultatai rodo, kad siekiant maksimalaus efekto, vidutiniškai būtinas 30 – 35 dienų laikotarpis, per kurį rekomenduojama kas savaitę atlikti koregavimo procedūras, o išviršines priemones naudoti du kartus per dieną. Žinoma, visų estetikos problemų neinvazinė terapija neišspręs (o ir nesiekia jų išspręsti). Tačiau daugeliu atvejų būtent neinvazinę terapiją galima rinktis pirmiausia, kai būna tokios problemos:

  • nedidelio ir vidutinio ryškumo laipsnio mimikos raukšlės;
  • pigmentacijos sutrikimai;
  • sausumas, pablogėjusios odos apsauginės savybės;
  • nesmarkiai pablogėjęs odos elastingumas;
  • nuolatinis pabrinkimas;
  • maišeliai po akimis;
  • dviguba pasmakrė;
  • aknė;
  • ypač didelis odos jautrumas.

Labai svarbu tai, kad pradedant taikyti neinvazinės terapijos metodus praktiškai, gydytojui atsiranda galimybė dirbti su nauja pacientų grupe, t. y. su pacientais, kurie susiduria su laikinomis ar nuolatinėmis kontraindikacijomis injekcinėms ir kitoms nedidelės apimties invazinėms intervencijoms, ir su tais pacientais, kurie bijo ar paprasčiausiai nenori tokios terapijos, kuri galėtų sukelti pašalinį poveikį.

 

Tekstas: Tiina Orasmäe-Meder, gydytoja kosmetologė, „Meder Beauty Science“ autorė